Šiandien įsitaisiau i šilta lova su karsta arbata po ilgo ir sunkaus savaitgalio, ir įsijungiau ziureti filma "Remember Me" , bet greit man ji sutrugde ziureti , net nesulaukus vidurio.. bet siaip ne taip po keletos valandų pabaigiau ji ziureti ir susidariau ispudi... ne, greičiau cia bus, kad priejau prie tokiu apmastymu, kad kartais ir pats galvoju apie savižudybe, jai galeciau dalyvauti savo laidotuvese manau tai nedvejodamas padaryčiau , nes argi nefaina girdėt apie tave gerus atsiliepimus bei tobulus prisiminimus, ir nei vieno blogo zodzio .. manau reik anksčiau išeiti, kad kiti turėtu ka gero apie tave prisiminti ir galvoti, nes juk senatvei tik užkasa ir pamirsta ... as vis begu ir begu nuo bedu tikedamasis kiekvienos dienos geresnes... bet gal laikas sustoti .. ir zengti viena vieninteli žingsni.. ta paskutini ... kuris ne tik uzbaigtu mano gyvenima, bet ir pakeistu kitu.. ir turbut zmones eilini karta susimastytu kad reikia megautis kiekviena diena ir vertinti aplinkinius, nes niekas niekad negali zinot kada jo eile ateis arba jo mylimiausio zmogaus...
O si karta tikrai pasidalinsiu prisiminimais nenuklysdamas i lankas. Pradesiu turbut nuo to kad visad eidamas senais takeliais , gatvemis kurias kažkada mindžiau , pradedu ilgėtis ne tik tu nuotykiu bei visos vaikystes, bet ir pačio saves, kuo tada buvau .. Atrodo tada niekas nerupejo , tik draugai ... Megdavom uzlipti ant penkiaaukscio namo stogo ir jaustis didziausiais pasaulyje , tada net neturėjom aukscio baimes , dziaugiames kiekviena diena, kiekviena akimirka kuria turėjom, nebuvo svarbu vakar diena ar rytdiena, turėjom sia akimirka mes ja valdem ir mokedavom išnaudoti , turėjom berybe vaizduote su kuria mes budavom nenugalimi .. Budavom nuosirdus ir nemokedavom apgaudinėti, meluoti, skaudinti , nezinojom kas yra meile ir jos mum netruko ir visai nereikejo .. Mes buvom patys laimingiausi pasaulyje nieko neturėdami ir tuo paciu turėdami viska .. mes buvom turtingiausi pasaulyje vaikai nes turejom tikru draugu.. va kas yra didžiausias turtas - draugai! Šiais laikais per daug sunku tapti turtingam .. Kaip yra pasakes egziuperi '' kad mes viska iprate nusipirkti Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirki draugų, tai draugų žmonės ir neturi.'' turbut tuo ir baigsiu ... Niekada nebekit nuo vaikystes... Nes vienintelis tobulas dalykas gyvenime .
Alocha, apsiniaukusiai vasario 21 .. :D Šiandien sumasčiau pasidalinti prisiminimais apie savo vaikyste, is kurios labai nenorėjau niekada isauagti ir vis dar noriu i ja sugrįžti nes ji tikrai buvo nuostabi bei smagi. Šiuolaikiniai vaikai pastebėjau nelabai jau ir turi galimybe mėgautis ir džiaugtis ta nutruktgalviska vaikyste, nes musu susitikimus kiemuose pakeite susitikimai prie kompiuteriu arba kokiam nors online žaidime... Juk seniau nebuvo visokiu technologiju ir mum ju net nereikėjo ir be ju puikiai apsieidavom ir net be telefonu žinodavom kur ka rasti o dabar sunkiau surasti žmogu net kai pilna susisiekimo priemonių... kuo toliau tuo didesne nesamone daroma.. atceit gerai nes tobulėjam ir visa tai tik i gera.. nihuja ... visu šituo sudu keicia ir žmones ... neturėdami nieko mes buvom daug laimingesni ir žinojom kas mes esam, o dabar turėdami viska vis norim dar ir dar ir esam nepatenkinti gyvenimu... mes per sias technologijas nekilam o ritames zemyn... Seniau tokie nuosirdus vaikai buvom , mum buvo svarbiausia isbegt i kiema ir zaisti įvairius zaidimus kaip stuki stuki, valgomas nevalgomas, ziedas, halihalo ar sugedes sviesaforas , o dabar vaikai bega prie kompiuteriu ir praleidzia istisas dienas prie zaidimu: call of duty, counter strike, gta ir .t.t. Tuose žaidimuose mato smurta ir visa tai kas nebudinga vaikystei bent jau mano vaikystei ... Savo laikais as nebuciau isdryses suaugusiam asmeniui mest sniego gniuste ar pasiust ji nachui , ar praeivio paprasyt rukyt kas dabar labai budinga vaikams ... vaikai nebezino savo ribu .. elgiasi kaip nori ir jiems tai atrodo gerai bei kieta ... Atsukit kasnors laikrodi kokiem desimt metu atgal nu galit ir penkiolikai metu :) Ketinau pasidalint prisiminimais , o isakiau savo nepasitenkinima siuolaikiniu jaunimu... bet koks skikrtumas :D
Graži diena nesudvejoti istiesti ranka kitiems! Siandien labai skubejau namo nes turėjau i juos speti pirmiau negu kompiuterio taisytojai, beskubėdamas aplenkiau sena susikuprojancia močiute kuri skaudančia koja nese kibira vandens, negalėjau imt ir taip paprastai praeiti, stabtelėjau ir pasiūliau pagalba . Panesiau jai iki namu ta kibira vandens ir nuskubėjau namo , eidamas pagalvojau apie kitus kurie abejingi tokiem zmonem... Patikekit verta sustoti ir padeti, veliau po tokio smulkaus gero darbo aplanko lyg ir euforija kažkokia mažyte viduje, ejau ir buvau savim patenkintas kad nebuvau abejingas ir paprastai nepraėjau pro ja.
Ahoi.. Siandien visai naudingai praleista diena , is pacio ryto vaziavau isigyti naujo pirkinio tai yra savo senuka pc pakeiciau i nauja o veliau su draugu kompanija keliavom paciuozinet. Nuo paciuzu visos kojos pusletos, bet nepaisant to laikas praleistas puikiai su karstu vynu... Pagalvojau kad si ziema man visai nebeprasmiskai praleista, visai daug ka nuveikiau , naujus ir kaledas praleidau uk, buvo labai smagios bei siltos nors kaledines dvasios beveik ir nesijaute.. daug teko pakeliaut ir aplankyt, taip pat su draugais nepamirsom ir vaikystes uzrudyjusiu rusi rogiu, sia ziema ir jas panaudojom .. tai va iki pilnos laimes teliko dabaigt laikytis teises ir sios ziemos neminesiu blogais zodziais...
Per daug sunku man visuomet apsisprest arba negalvot apie tai kas bus .. O kas bus jai as jai pasakysiu? o jai as isvyksiu o ji liks ? jai per daug prisirisim, o keliai isiskirs? Per tas mintys visuomet nedasakau ka tureciau o po keleriu metu gailiuosi kad viskas taip susikloste .. O jai as buciau pasakes ir viskas butu buve gerai? O jai... ? Bl*t zmogaui ! Gyvenk sia akimirka! Girdejai? Sia! Bet o jai.. ?
Labas rytas pasauli, atrodo pirma naktis kaip pagaliau atsikračiau nemigos ir nuovargio , maniau atsikratęs ir visų bedų kartu su poilsio trukūmu , bet pasirodo ne. Vos pramerkęs akys išvydau priešais mano lovą mama vėl rekiančia ir priekaištaujančia , po velnių gi neturiu 10 rankų ir nespėju visko padaryti ta pačią akimirką kai ji tik prasižioja, žinant, kad ji visuomet nuo ryto iki vakaro priekaištauja net dingsta noras kadanors gryžt namo ,atrodo vis maišsausi jai po kojom ,bet kai išvykstu vel girdžiu priekaištus, kad man niekas nerūpi , nieko man nereikia, svarbiausia išvykt ...taip, man reik pabėgt nuo visų , pagaliau reik pailset nuo tos suknistos rutinos.. vėl ir vėl...
Naktis. Šviesi naktis. O gal tai rytas?! Ankstyvas rytas. Gal tai ramus,
katik prasidėjęs rytas. Ramus, miegantis, tylus. Rytas. Numiręs rytas.
Nei paukščių, nei gaidžių, nei mašinų, nei žmonių. Ankstyva. Tylu. Ramu.
nei šnabždesio, nei čiulbėjimo. Tik garsus tečio knarkimas ir sienos...
garsus ir dustantis. Žemas, kaip širdies plakimas. Tik mano popieriaus
ir tušinuko šnarėjimas. Tik mano mintys galvoje. Jų daug. Jų begales.
Visos tokios skirtingai panašios... Visos mano, mano neišsakytos, nes to
padaryti nemoku. Moku jas tiktai išreikšti ant lapo, balto paprasto
juodraščio.Vis dėl to nemoku. Ak, tos dvejones... Mano mintys... Mano kūrybinės, trumpalaikes minčių antplūdis. Jis trumpalaikis. greitai iš čia išeis. Vis dėl to kokia tyli tyla...Kokia garsus tyloj pasidaro
naktinio drugio sparneliu plazdenimai. Jie tokie garsus... Tyloje
geriausiai gali girdėti savo mintis. Gali išgirsti širdies balsą ar
jausmus. Gaila, kad tyla neamžina. Ji tuojau pranyks, nusinešdama mano kūrybinius norus. Austa, austa triukšmingas rytas. 04:10 (2010 Vasara)
Ši vakarą sumasčiau pradėti rašyti blog'a turbūt mano nežmoniškas nuovargis tai paskatino, kuris jau lipa man per galvą... Toks sumautai pavargęs jaučiuosi , kad net ant rankos pirštų galiu suskaičiuoti valandas kurias pramiegojau per šias 5 paras , o kojos vis dar neketina manęs nuvilkt į lovą.. (Radusiam mano rašliavose klaidų - nesireiškit, nes ir taip visi žino, kad aš beraštis. ye motherfucker's).
