Nesamone

Pirma karta pasijutau visiskai tuscias... Toks tuscias , kad atrodo visi kiaurai mane praeina... Nesvarbu kur stoveciau, pazystamu rate , troleibusia, vidury miesto... As tuscias... Pirma karta niekas.. visiskas niekas... Kodel? nezinau... Niekada net nebuciau pagalvojes, kad kadanors apie tai galvosiu ... Juk visada megaudavausi gyvenimu, akimirkom, prisiminimais , net ir suklupimais , nes zinodavau, kad po visko visvien isaus ta diena kai akys blizges nuo dziaugsmo .. Ir visiem tai vis kartodavau, kad sustok akimirka nebeliudek, nes patikek manim ateis greit diena kai tu busi pats laimingiausias zmogus pasaulyje, nesvarbu , kad tai truks trumpai, bet ta laime isliks viduje dar ilgai... O siandien... viskas kitaip... Tu sedi ir nejauti nyc nieko, tustybe... Ir abejoji net ateinancia laime.. Tuscia. Pradedu bijoti pats saves.

Jie neilgam

Draugai... Visi sakom kad jie amzini , jie tie tikrieji kurie visuomet bus salia... Bega laikas, nenoredamas supranti, kad jie neamzini, iseis is tavo gyvenimo palikdami giliius pedsakus tavo prisiminimuose, gyvenime.. Ir tu tai supranti , kai sustoji nakti kelyje tarp savo namu ir draugu, lietuj lijant , begryztant is draugu del kuriu sokai nakti is lovos ir skubejai jiems padet ... o kai viska sutvarkei gryzdamas namo pagalvoji , ar jie taip pat elgtusi tokioj situacijoje tik jai as buciau tame mesle iklimpes... suabejoji.. labai tuo suabejoji.. ir supranti , kad jie numotu i tai ranka ir po keliu dienu paklaustu , tai kaip gi tu laikais?   o tu nutyletum ir vel kartotum kad tau viskas gerai.. kaip ir kiekviena diena.... nes juk tu tas optimistiskas zmogus kuris visuomet sypsosi ir niekada neturi problemu , tik tau visuomet gerai ir puikiai jautiesi ir tavo gyvenime tesiog viskas  tobula ... ar taip kadanors  isvis buna? hm.. taip tau buna... 

Liudna

Liudna .. kai supranti kad likai vienas.. sustoji akimirka bruzdancioje pazystamuju rate ir suvoki kad viskas cia netikra ... praverti akimirksniu prisiminimus kurie iki siol islike brangus ... ir matai save viena , viena stovinti ir neturinti tai kas kazkada buvo brangu.. jie isejo .. kaip visi iseina... tu dabar stovi ir matai zmones , zmones kuriu nepazysti , zmones kurie nepazysta taves , ir tuos kuriems nieko negali pasakyti kas tau neduoda ramybes .. nes jie to nesupras arba jiems tesiog i tai nusispjaut... tad lieki stoveti vienas ir tyleti kaip visada tylejai... liudna... nes laikas negryzta...

Visuomet maniau kad myliu nakti , bet siandien susivokiau kad visuomet arciau sirdies buvo ankstyvas rytas, tas tylus ramus rytas , prisiminiau rytus balkone su karsta arbata , draugais ir ilgom diskusiom apie gyvenima...

empty

Sedziu balkone, cigarete ruksta, arbata austa , kaip ir pirmadienio rytas , rytas kuris vienems atnes dziugesio laseli, kitiems jis  bus senai lauktas arba nauja gyvenimo pradzia , o tretiems  tesiog eilinis rytas toks kaip man , nieko neisiskiriantis is kitu ,vienodas, toks pat kaip vakar ar rytoj .. visi  jie tokie patys... bet as kitoks .. viena ryta as pabundu visagalis , galintis iveikti visas kliutis , sunkumus ir pasiekti savo ir tuo paciu pilnas troskimu ir svajoniu o kita ryta as jau bejegis siam suknistam gyvenime ... o siandien ? o koks as siandien ? turbut siandien tesiog as , tikrasis as , tas kuris viska zino kaip yra ir kaip bus , bet save toliau apgaudineja kad to niekada nebus , tiki svajonem, tiki savim , trapus bet tuo paciu nenugalimas... nors... gal ir klystu jis siandien ypac pazeidziamas....bet nepaisant to jis kaip visuomet sugebes pats atsistoti ant koju ... hmmm... man ryt sunki diena laukia o as negaliu uzmygt , aplink mane tiek  daug minciu ir apgalvojimu , ir didziausias klausymas  ''ka darysi ?'' niekada taip jam ir neradau atsakymo ... niekad... shit... paziurejau i veidrodi ... is kur sitas depresiskas , liudnas zmogus ?  akyse dar imanoma iziureti svajones, bet ir jos po truputi skesta ... net pats nezinau kur pameciau ta zmogu kuris dziaugesi smulkmenom , dziaugesi gyvenimu, ir jautesi turedamas  savo rankose viska ..o dabar... o dabar jis tuscias ... kaip ir jus visi ....  jus lyg duobetas senas kelias , pramindytas tukstanciu kartu , uzsilopot duobes ir apsimetat lyg butumet nauji ...

shit.. i grow up..

Skaudu pasidaro kai jau supranti kad uzaugai, kad ta didziausia svajone niekada neuzaugti neisipilde, kad ir tas begalinis dziaugsmas pasauliu isbleso ... Gaila, kad niekada neatradau zmogaus kuris butu sugebejes mane ismokinti gyventi , kuris ikrestu man pasitikejimo savimi, ir kad palaikytu kompanija visose isukiuose ir butu tas zmogus kuris zinociau kad niekada neiseis.. O dabar tik sedziu su bokalu arbatos , klausau Mishka- Above The Bones ir mastau koks kadais buvau laimingas.. As toks pilnas ideju, bet kaip visuomet pasiliksiu jas sau ... Galvodamas o ka kiti pagalvos, ka pasakys ... Niekada nesugebejau sito meslo nugalet... shittt...

Jau senokai nieko cia nerasiau :) Nusprendziau pratesti savo rasliavas kuriose is tuscio i kiaura pilstau bet bent sioks toks uzsiemimas :D Amm.. bet nezinau apie ka siandien pakalbet , turbut pakalbesiu apie save :) Kad kartais pazvenges i veidrodi neatpazystu to asmens kuri matau pries save ... Jis seniau mokedavo dziaugtis kiekviena akimirka, diena ir neskaiciavo prabegusio laiko , o dabar tenori atsukti laika i tas akimirkas kuriose buvo nuostabu, nors manau kiekvienas to beprotiskai nori :) bet seniau gyvenau sia diena nereikejo nei vakar nei rytojaus ryto , man buvo gera cia ir dabar .. o dabar kazkoks nebetoks, bjauresnis ir del visko nepatenkintas tapau.. taupau tuo zmogumi kuriu nemegau , kurie alkoholi ir zolei matydavo linksmuma, ir as dabar jame paskendes ir atrodo viskas puiku , viskas yra smagiau negu buvo.. bet ... bet as ne toks norejau buti .. ne tokius laisvalaikius norejau tureti ... norejau visuomet islikt savim, tuo nuosirdziu, visiems padedanciu bernioku ... dabar jis nepakencia kazkodel kitu bedu.. lyg pats ju neturetu... pagarba zmogui iskeite i mandaguma ... jis... toks kaip visi... o, gaila...

money money money.. fuck it...

Siandien turejau pokalbi su sese , kuris man vel primine ka pinigai siais laikas padaro is zmoniu ir net vaiku.. tikras meslo gabalas tie pinigai, jie sueda zmones, iskiria seimas, gimines, jaunaviedzius ir net tevus su brangiausiais ju vaikais... nu blyn, kodel daugeliu gyvenimuose didele dali uzema pinigai ir jiems jie yra labai svarbus ..  juk mes jau esam milijonieriai patys turtingiausi zmones zemeja turedami tai kas nenuperkama, neiskeiciama ir nepaskoliname, tik reik apsidairyt ... ir pagaliau isvyst kad aplink turim zmones .. zmones kurie su mumis buna net sunkiausiomis  akimirkomis... o pinigai kaip atsiranda taip ir dingsta be jokiu emociju ar jausmu ..

Remember me

Šiandien įsitaisiau i šilta lova su karsta arbata po ilgo ir sunkaus savaitgalio, ir įsijungiau  ziureti filma "Remember Me" , bet greit man ji sutrugde ziureti , net nesulaukus vidurio.. bet siaip ne taip po keletos valandų pabaigiau ji ziureti ir susidariau ispudi... ne, greičiau cia bus, kad priejau prie tokiu apmastymu, kad kartais ir pats galvoju apie savižudybe, jai galeciau dalyvauti savo laidotuvese manau tai nedvejodamas padaryčiau , nes argi nefaina girdėt apie tave gerus atsiliepimus bei tobulus prisiminimus, ir nei vieno blogo zodzio ..  manau reik anksčiau išeiti, kad kiti turėtu ka gero apie tave prisiminti ir galvoti, nes juk senatvei tik užkasa ir pamirsta ... as vis begu ir begu nuo bedu tikedamasis kiekvienos dienos geresnes... bet gal laikas sustoti .. ir zengti viena vieninteli žingsni.. ta paskutini ... kuris ne tik uzbaigtu mano gyvenima, bet ir pakeistu kitu.. ir turbut zmones eilini karta susimastytu kad reikia megautis kiekviena diena ir vertinti aplinkinius, nes niekas niekad negali zinot kada jo eile ateis arba jo mylimiausio zmogaus...

tai kas nesugryzta...

O si karta tikrai pasidalinsiu prisiminimais nenuklysdamas i lankas. Pradesiu turbut nuo to kad visad eidamas senais takeliais , gatvemis kurias kažkada mindžiau , pradedu ilgėtis ne tik tu nuotykiu bei visos vaikystes, bet ir pačio saves, kuo tada buvau .. Atrodo tada niekas nerupejo , tik draugai ...  Megdavom uzlipti ant penkiaaukscio namo stogo ir jaustis didziausiais pasaulyje , tada net neturėjom aukscio baimes , dziaugiames kiekviena diena, kiekviena akimirka kuria turėjom, nebuvo svarbu vakar diena ar rytdiena, turėjom sia akimirka mes ja valdem ir mokedavom išnaudoti , turėjom berybe vaizduote su kuria mes budavom nenugalimi .. Budavom nuosirdus ir nemokedavom apgaudinėti, meluoti, skaudinti , nezinojom kas yra meile ir jos mum netruko ir visai nereikejo .. Mes buvom patys laimingiausi pasaulyje nieko neturėdami ir tuo paciu turėdami viska .. mes  buvom turtingiausi pasaulyje vaikai nes turejom tikru draugu.. va kas yra didžiausias turtas - draugai! Šiais laikais per daug sunku tapti  turtingam .. Kaip yra pasakes egziuperi '' kad mes viska iprate nusipirkti Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirki draugų, tai draugų žmonės ir neturi.'' turbut tuo ir baigsiu ... Niekada nebekit nuo vaikystes... Nes vienintelis tobulas dalykas gyvenime .

Grazinkit man vaikyste!

Alocha, apsiniaukusiai vasario 21 .. :D Šiandien sumasčiau pasidalinti prisiminimais apie savo vaikyste, is kurios labai nenorėjau niekada isauagti ir vis dar noriu i ja sugrįžti nes ji tikrai buvo nuostabi bei smagi. Šiuolaikiniai vaikai pastebėjau nelabai jau ir turi galimybe mėgautis ir džiaugtis ta nutruktgalviska vaikyste, nes musu susitikimus kiemuose pakeite susitikimai prie kompiuteriu arba kokiam nors online žaidime... Juk seniau nebuvo visokiu technologiju ir mum ju net nereikėjo ir be ju puikiai apsieidavom ir net be telefonu žinodavom kur ka rasti o dabar sunkiau surasti žmogu net kai pilna susisiekimo priemonių... kuo toliau tuo didesne nesamone daroma.. atceit gerai nes tobulėjam ir visa tai tik i gera.. nihuja ... visu šituo sudu keicia ir žmones ... neturėdami nieko mes buvom daug laimingesni ir žinojom kas mes esam, o dabar turėdami viska vis norim dar ir dar ir esam nepatenkinti gyvenimu...  mes per sias technologijas nekilam o ritames zemyn... Seniau tokie nuosirdus vaikai buvom , mum buvo svarbiausia isbegt i kiema ir zaisti įvairius zaidimus kaip stuki stuki, valgomas nevalgomas, ziedas, halihalo ar sugedes sviesaforas , o dabar vaikai bega prie kompiuteriu ir praleidzia istisas dienas prie zaidimu:  call of duty, counter strike, gta ir .t.t. Tuose žaidimuose mato smurta ir visa tai kas nebudinga vaikystei bent jau mano vaikystei ... Savo laikais as nebuciau isdryses suaugusiam asmeniui mest sniego gniuste ar pasiust ji nachui , ar praeivio paprasyt rukyt kas dabar labai budinga vaikams ...   vaikai nebezino savo ribu .. elgiasi kaip nori ir jiems tai atrodo gerai bei kieta ... Atsukit kasnors laikrodi kokiem desimt metu atgal nu galit ir penkiolikai metu  :) Ketinau pasidalint prisiminimais , o isakiau savo nepasitenkinima siuolaikiniu jaunimu... bet koks skikrtumas :D

Grazi diena padeti kitiems.

Graži diena nesudvejoti istiesti ranka kitiems! Siandien labai skubejau namo nes turėjau i juos speti pirmiau negu kompiuterio taisytojai,  beskubėdamas aplenkiau sena susikuprojancia močiute kuri skaudančia koja nese kibira vandens, negalėjau imt ir taip paprastai praeiti, stabtelėjau ir pasiūliau pagalba . Panesiau jai iki namu ta kibira vandens ir nuskubėjau namo , eidamas pagalvojau apie kitus kurie abejingi tokiem zmonem... Patikekit verta sustoti ir padeti, veliau po tokio smulkaus gero darbo aplanko lyg ir euforija kažkokia mažyte viduje, ejau ir buvau savim patenkintas kad nebuvau abejingas ir paprastai  nepraėjau pro ja.

Mazai liko iki pilnos ziemiskos laimes...

Ahoi.. Siandien visai naudingai praleista diena , is pacio ryto vaziavau isigyti naujo pirkinio tai yra savo senuka pc pakeiciau i nauja o veliau su draugu kompanija keliavom  paciuozinet. Nuo paciuzu visos kojos pusletos, bet nepaisant to laikas praleistas puikiai su karstu vynu... Pagalvojau kad si ziema man visai nebeprasmiskai praleista, visai daug ka nuveikiau , naujus ir kaledas praleidau  uk,  buvo labai smagios bei siltos nors kaledines dvasios beveik ir nesijaute.. daug teko pakeliaut ir aplankyt, taip pat su draugais nepamirsom  ir vaikystes uzrudyjusiu rusi rogiu, sia ziema ir jas panaudojom .. tai va iki pilnos laimes teliko dabaigt laikytis teises ir sios ziemos neminesiu blogais zodziais...

O jai... ?

Per daug sunku man visuomet apsisprest arba negalvot apie tai kas bus .. O kas bus jai as jai pasakysiu? o jai as  isvyksiu o ji liks ? jai per daug prisirisim, o  keliai isiskirs?  Per tas mintys  visuomet nedasakau ka tureciau o po keleriu metu gailiuosi kad viskas taip susikloste .. O jai as buciau pasakes ir viskas butu buve  gerai? O jai... ?  Bl*t zmogaui ! Gyvenk sia akimirka! Girdejai? Sia! Bet o jai.. ?

Labas rytas pasauli, atrodo pirma naktis kaip pagaliau atsikračiau nemigos ir nuovargio , maniau atsikratęs ir visų bedų kartu su poilsio trukūmu , bet pasirodo ne. Vos pramerkęs akys išvydau priešais mano lovą  mama vėl  rekiančia ir priekaištaujančia , po velnių gi neturiu 10 rankų ir nespėju visko padaryti ta pačią akimirką kai ji tik prasižioja, žinant, kad ji visuomet nuo ryto iki vakaro priekaištauja net dingsta noras kadanors  gryžt namo ,atrodo vis maišsausi jai po kojom ,bet  kai išvykstu vel girdžiu priekaištus, kad man niekas nerūpi , nieko man nereikia, svarbiausia išvykt ...taip, man reik pabėgt nuo visų , pagaliau reik pailset nuo tos suknistos rutinos.. vėl ir vėl...

Neisiu miegoti

Naktis. Šviesi naktis. O gal tai rytas?! Ankstyvas rytas. Gal tai ramus, katik prasidėjęs rytas. Ramus, miegantis, tylus. Rytas. Numiręs rytas. Nei paukščių, nei gaidžių, nei mašinų, nei žmonių. Ankstyva. Tylu. Ramu. nei šnabždesio, nei čiulbėjimo. Tik garsus tečio knarkimas ir sienos... garsus ir dustantis. Žemas, kaip širdies plakimas. Tik mano popieriaus ir tušinuko šnarėjimas. Tik mano mintys galvoje. Jų daug. Jų begales. Visos tokios skirtingai panašios... Visos mano, mano neišsakytos, nes to padaryti nemoku. Moku jas tiktai išreikšti ant lapo, balto paprasto juodraščio.Vis dėl to nemoku. Ak, tos dvejones... Mano mintys... Mano kūrybinės, trumpalaikes minčių antplūdis. Jis trumpalaikis. greitai iš čia išeis. Vis dėl to kokia tyli tyla...Kokia garsus tyloj pasidaro naktinio drugio sparneliu plazdenimai. Jie tokie garsus... Tyloje geriausiai gali girdėti savo mintis. Gali išgirsti širdies balsą ar jausmus. Gaila, kad tyla neamžina. Ji tuojau pranyks, nusinešdama mano kūrybinius norus. Austa, austa triukšmingas rytas. 04:10 (2010 Vasara)

I'am so tired..

Ši vakarą sumasčiau pradėti rašyti blog'a turbūt mano nežmoniškas nuovargis tai paskatino, kuris jau lipa man per galvą... Toks sumautai pavargęs jaučiuosi , kad net ant rankos pirštų galiu suskaičiuoti valandas kurias pramiegojau per šias  5 paras , o kojos vis dar neketina manęs nuvilkt į lovą.. (Radusiam mano rašliavose klaidų -  nesireiškit, nes ir taip visi žino, kad  aš beraštis. ye motherfucker's).