Pirma karta pasijutau visiskai tuscias... Toks tuscias , kad atrodo visi kiaurai mane praeina... Nesvarbu kur stoveciau, pazystamu rate , troleibusia, vidury miesto... As tuscias... Pirma karta niekas.. visiskas niekas... Kodel? nezinau... Niekada net nebuciau pagalvojes, kad kadanors apie tai galvosiu ... Juk visada megaudavausi gyvenimu, akimirkom, prisiminimais , net ir suklupimais , nes zinodavau, kad po visko visvien isaus ta diena kai akys blizges nuo dziaugsmo .. Ir visiem tai vis kartodavau, kad sustok akimirka nebeliudek, nes patikek manim ateis greit diena kai tu busi pats laimingiausias zmogus pasaulyje, nesvarbu , kad tai truks trumpai, bet ta laime isliks viduje dar ilgai... O siandien... viskas kitaip... Tu sedi ir nejauti nyc nieko, tustybe... Ir abejoji net ateinancia laime.. Tuscia. Pradedu bijoti pats saves.
Pažįstamas jausmas.
AtsakytiPanaikinti